Jau ne vienerius metus vaikų raidos specialistai, psichoterapeutai ir logopedai pastebi, kad vaikų kalbos raida prastėja: daugėja vaikų, turinčių kalbos sutrikimų, ypač daug jų pagal savo amžiaus grupę vis dar kalba nerišliai, netaisyklingai taria garsus bei sunkiai pasakoja sklandžiais, gramatiškai taisyklingais sakiniais. Apskritai, dabartinių penkiamečių sakytinė ir rašytinė kalba labai skursta, o jų kalbos lygis yra prastesnis nei buvo tokio amžiaus vaikų prieš 20 metų, todėl net 2 iš 10 pirmaklasių į mokyklą ateina turėdami kalbos ir kalbėjimo sutrikimų. O to priežastis paprasta – „išmaniosios auklės“, dar kitaip – išmanieji telefonai ir planšetės, į kuriuos tėvai juos nuo mažens „panardina“ dėl savo ramybės.

Technologijos neugdo vaiko kalbos – tam reikia gyvo santykio

Kitaip, nei įprasta manyti, technologijos nėra panacėja ir vaiko neišmokys to, ką jį gali išmokyti tėvai – kalbos vaikas neišmoks iš ekranų, nes tai – socialinis reiškinys ir tam būtinas gyvas bendravimas. Moksliškai yra įrodyta, kad 9–10 mėnesių kūdikiai garsų tarimo, skyrimo ir atkartojimo mokosi iš artimųjų, o ne iš planšetės skleidžiamų garsų, todėl 2–48 mėnesių vaikui suaugusiųjų pasakytų žodžių skaičius reikšmingai koreliuoja su jo kalbos raida. Vaikas kalbos mokosi stebėdamas tėvų mimikas, palaikydamas su jais akių kontaktą ir dalyvaudamas dialoge – tai vienareikšmiškai tobulina jo kalbos ir bendravimo įgūdžius. Kai su vaiku tėvai nebendrauja ir jis negirdi gyvos kalbos, tikėtis, kad technologijų „užaugintas“ vaikas pradės rišliai kalbėti vaizdingais sakiniais, neverta.

Pirmaisiais gyvenimo metais kūdikio smegenys vystosi ypač intensyviai, jos priima labai daug skirtingos informacijos – kinetinės, garsinės, vizualinės ir jutiminės, todėl itin aktyvus smegenų stimuliavimas, kurį jis patiria žiūrėdamas vaizdo įrašus telefone, kompiuteryje ar televizoriuje, turi žalingą poveikį ankstyvam jo kalbos vystymuisi ir lemia kalbos raidos vėlavimą.

Nustatyta, kad vaikams, kurie žiūrėjo į ekranus 2–3 valandas per dieną, kalbos vėlavimo rizika padidėjo 2,7 kartus, o tiems, kurie ekranuose nuo kūdikystės kasdien buvo „panirę“ daugiau nei 3 val. – rizika padidėjo net 3 kartus. Nekalbant apie tai, kad vėliau jiems daug sunkiau mokytis, jie dažniau patiria agresijos ir pykčio priepuolių ir yra linkę labiau nutukti, dažniau turi miego ir dėmesio sutrikimų bei neurologinių problemų.

Vaikui viską aplink ragaujant, klausantis, stebint, liečiant ir „bendraujant“ su aplinkiniu pasauliu, jo raida vystosi daug greičiau nei to, kuris daug laiko praleidžia tik stebėdamas judantį ekraną. Todėl iki 2 metų vaikui apskritai nerekomenduojama duoti išmanių įrenginių ar sodinti prie televizoriaus, nes nukenčia jo raidos aspektai, ypač – kalbiniai, savarankiškumo ir savireguliacijos gebėjimai; vyresniems ikimokyklinio amžiaus vaikams leistina norma prie ekranų – 1 valanda, pradinukams – 2 valandos, paaugliams – 3 valandos.

Svarbus ne tik ryšys su tėvais, bet ir tinkama mityba bei poilsis

Kiekvienu vaiko amžiaus tarpsniu svarbūs skirtingi dalykai, tačiau bet kuriuo iš jų bendravimo turi būti daug. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad kalbėti vaikas neišmoks iš televizoriaus ar animacinių filmukų, kalbai mokytis labai svarbus grįžtamasis ryšis, tėvų palaikymas, paskatinimas išmokus naują žodį ar ištarus taisyklingą sakinį. Taip pat tėvai neturėtų pamiršti pasakų, juk ne veltui visais laikais šis žanras būdavo perduodamas iš lūpų į lūpas net tada, kai rašyti ir skaityti mokėjo ne visi – prieš miegą vaikui skaitoma pasaka lavina ne tik jo kalbą, bet ir vaizduotę bei stiprina ryšį su tėvais.  

Taip pat būtina pasirūpinti visaverte vaiko mityba: jis turi gauti pakankamai vaisių, daržovių, žuvies, mėsos, reikia užtikrinti, kad jam netrūktų baltymų, Omega riebiųjų rūgščių bei vitamino D, taip pat organizmo vystymuisi būtinų mineralų – ypač fosforo ir geležies. Ir žinoma, prisiminti skirti jam savo laiko bei meilės.